Straipsniai » Šunų ir kačių odos ligos

ŠLAPIUOJANTIS DERMATITAS (EGZEMA)

Atviruose vandens telkiniuose išsimaudžiusiems ir tinkamai kailiui neišdžiuvus tankų poplaukį turintiems šunims karštu oru kyla rizika susirgti itin greitai plintančia odos liga – šlapiuoju dermatitu, trumpiau vadinamu tiesiog šlapiuote.

Šis bakterinis susirgimas dažniausiai pasireiškia šiltuoju metų sezonu – vasarą, ankstyvą rudenį, kai yra šilta ir drėgna.

Polinkį į šį susirgimą turi šunys, kurių poplaukis yra tankus.
Tai: auksaspalviai retriveriai, labradorai, vokiečių aviganiai, čiau čiau ir kt.


Pastebėti šią ligą ir suteikti pirmąją pagalbą būtina kuo skubiau, mat kitaip ant augintinio kūno atsiradusi maža „šlapiuojanti“ žaizdelė vos per kelias valandas gali staigiai išplisti ir apimti didžiulius odos plotus. Tačiau vien dėl to bijoti leisti savo augintiniams pasiplaukioti vandenyje, tikrai nederėtų. Tereikia įsitikinti, kad vanduo švarus ir savo augintinį po maudynių gerai nušluostyti.

 

Šis odos susirgimas turi labai daug pavadinimų, pvz.: ūmus drėgnasis dermatitas, šlapiuojanti egzema, ūmi piodermija, ūmus drėgnasis piotraumatinis dermatitas, arba moist dermatitis, hot spot, pyotraumatic dermatitis ir t. t. Lietuvoje mes, kolegos, šį odos susirgimą vadiname tiesiog – šlapiuote. Ši liga dažniausiai pasitaiko šunims, katėms ji pasireiškia retai ir tai tik ilgaplaukėms.

 

KOKIE VEIKSNIAI LEMIA ŠIOS LIGOS ATSIRADIMĄ?

 

Ūmus šlapiasis dermatitas dažniausiai atsiranda augintiniui pažeidus odą, kai šis odą kaso, kramto, braižo nagais. Tai nutinka dėl įvairių priežasčių: odos parazitų, pvz.: blusų, erkių ar niežinių erkučių; įvairių alergijų; perianalinių liaukų problemų, ausų uždegimų, svetimkūnių odoje, odos reakcijų į dirginančias medžiagas, prastos kailio priežiūros, drėgno kailio ( ypač po maudynių atviruose vandens telkiniuose), artrito, diabeto ir kt.

Bet kuri iš šių priežasčių gali sukelti niežulį, norą laižyti ir kasyti tą odos plotą. Didelį vaidmenį čia vaidina tai, kad šuns poplaukis yra tankus, oda ten dažniausiai yra prastai ventiliuojama, todėl drėgmė ir šiluma skatina patogeninių mikroorganizmų (bakterijų) dauginimąsi.


Susirgimai dažnesni po maudynių atviruose vandens telkiniuose (ypač kūdrose, kanaluose, karjeruose, mariose ir t. t.), ar po grožio procedūrų – kirpimo, šukavimo, trimingavimo, maudymo (kuomet gerai neišdžiovinamas kailis).

 

SIMPTOMAI.

 

Šis susirgimas labai greitai ir ūmiai plinta. Jis gali išplisti net per kelias valandas ir jei greitai nesuteikiama veterinarinė pagalba, gali apimti didžiulius odos plotus. Todėl į artimiausią veterinarijos gydytoją reikia kreiptis tą pačią dieną, o jei nėra galimybių, tada reikia patiems namuose pažeidimo vietoje kuo trumpiau apkirpti plaukus ir tinkamai apdoroti žaizdą, ją praplauti bei apsaugoti nuo pakartotinio traumavimo.
Tipinės žaizdų atsiradimo vietos: snukio šonai, viršugalvis, kaklas, strėnos, krūtinės ir pilvo šonai, šlaunų išorinė pusė, apie išangę, rečiau – priekinės galūnės.

 

Pažeisti odos plotai yra dažniausiai apvalios formos, plaukai sulipę, pradžioje tarsi suformuoja „šarvą“, po to toje vietoje plaukai išslenka. 

Oda karšta ir stipriai paraudusi, tai ypač gerai matyti riboje, kur pažeidimo nėra. 
Kaip jau pats šio susirgimo pavadinimas mums sufleruoja, oda yra drėgna, „šlapiuoja“, pažeidimo židinyje susiformuoja gelsva pūlinga plutelė, gali atsirasti nemalonus kvapas. Odos pažeidimo vietoje pasireiškia ūmus niežulys ir skausmas.
Pats susirgimas nėra užkrečiamas. Tačiau pažvelgus į jo priežastis, odos sudirgimą gali lemti ir ektoparazitai, todėl labai svarbi jų kontrolė ir profilaktinės priemonės.

 

GYDYMAS.

 

Visų pirma, reikia rasti pirminę priežastį, kas galėjo sukelti ūmų šlapiuojantį dermatitą. Laiku pastebėjus susirgimą yra užkertamas kelias odos pažeidimui plisti. Todėl į veterinarijos gydytoją reiktų kreiptis tą pačią dieną ir neatidėlioti kitai, kad būtų paskirtas gydymas pagrindinei priežasčiai ir jos pasekmėms pašalinti.

 

Labai svarbu kuo skubiau pašalinti plaukus (žirklėmis ar plaukų skutimo mašinėle), žaizdą apdoroti antiseptiniais tirpalais ir sausinančiais pabarstais ar purškalais. Paprastai pažeidimo vietą tenka valyti 2 kartus per parą, antiseptiniais tirpalais (chlorheksidino 0,02–0,05 proc., joduotu povidono ar kalio permanganato silpnu tirpalu) ir tepti antibakteriniais/ kortikosteroidiniais tepalais, iki tol, kol žaizda pasidengs sausu, „sveiku“ šašu.

 

Noriu atkreipti dėmesį, jog vietinio veikimo kortikosteroidai turi būti pakankamai stiprūs, kad poveikis būtų tikrai efektyvus, tačiau neturėtų būti naudojami ilgiau nei reikia, kadangi jie sukelia odos plonėjimą.

Jei šeimininkas kreipiasi laiku, t. y. tą pačią ar kitą dieną šio, aukščiau minėto, gydymo pakanka, ir pažeidimas pažabojamas paprastai per 5–7 dienas.

 

Žinoma, tai priklauso nuo šeimininkų atliktų „namų darbų“ (namie atliekamo žaizdos apdorojimo) bei augintinio priežiūros nuo pakartotinio pažeistos vietos traumavimo.

O jei kreipiamasi uždelsus, tuomet tenka imtis ne tik vietinio žaizdos apdorojimo, bet ir sistemiškai skirti antibiotikų bei kelioms dienoms kortikosteroidų. Tokiu atveju gydymas gali trukti nuo 10 dienų ir ilgiau (2 ar net 3 savaites), tai priklauso nuo daugelio faktorių.

 

Jei matote, kad augintiniui skauda ir jei nenaudojami sistemiškai kortikosteroidai, galima naudoti nesteroidinius nuo skausmo priešuždegiminius preparatus.

 

DĖMESIO! Briliantinės žalumos, jodo, spirito ar vandenilio peroksido (tokioms žaizdoms nerekomenduojama pilti tiesiogiai, todėl, kad jos pažeidžia audinius ir dar labiau suerzina ir taip skaudančią odą. Aukščiau išvardytos medžiagos lėtina žaizdos gijimą ir pažeidžia žaizdos audinius, išplaudamos ar toksiškai veikdamos naujas ląsteles. Kalbant apie vandenilio peroksidą, jį galima naudoti tik praskiedus.

Gyvūnas gali labai jautriai sureaguoti į šias dirginančias medžiagas ir po to taps labai sunku jam atlikti kasdienes žaizdos apdorojimo procedūras, mat pirmą kartą išsigandęs gyvūnas, vėliau šių procedūrų gali bijoti ar stipriai joms priešintis.

 

Taip pat nerekomenduojama:

 

* dezinfekuoti žaizdų įvairiais antiseptiniais milteliais; 
* valyti žaizdų vata, nes žaizdoje gali likti vatos plaušelių ir ji lėčiau gis;
* berti į žaizdą miltų, druskos, kt. 
* žaizdai gyjant (jeigu nebėra infekcijos), jos nevalia labai dažnai tvarstyti, plauti įvairiais tirpalais.

 

Gydymo sėkmė ir trukmė priklauso nuo to, ar augintiniui yra užkertamas kelias tolimesniam žaizdos traumavimui – kasymui ar laižymui. Todėl viso gydymo metu šeimininkas turi ne tik tinkamai apdoroti žaizdą, bet ir užtikrinti, kad augintinis bet kuriuo paros metu nepasiektų ir pakartotinai jos netraumuotų.

 

Tam yra naudojamos tam tikros apsauginės priemonės, tokios kaip Elžbietos apsauginės apykaklės, kurios segamos ant augintinio kaklo, arba naudojami namie pasigaminti apsauginiai marškinėliai. Blogiausiu atveju pažeistą vietą galima bandažuoti tvarsčiais (bintu), tačiau tai šiek tiek lėtina odos gijimą, nes visi puikiai žinome, kaip gerai ir greitai oda gyja, ją laikant „atvirą“.

 

PROFILAKTIKA/REKOMENDACIJOS.

 

Profilaktiškai naudoti priešparazitines/repelentines priemones.
Reguliariai kirpti ir maudyti savo augintinį.
O po maudymo namie ar maudynių lauke užtikrinti, kad ausys būtų išvalytos ir išsausintos, o kailis būtu gerai išsausintas.
Jei augintinis turi problemų su perianalinėm liaukom, profilaktiškai jas išvalyti.

 

Str. autorė vet. gydytoja Ramunė Dvaržeckienė
 

Dėl konsultacijų, tyrimų ir gydymo kreiptis: 8-601 06353,  Islandijos pl. 209, Kaunas. 


Visos teisės saugomos. Naudoti Ramveta.lt  publikuojamą informaciją draudžiama be raštiško autorių sutikimo.